Vaiko adaptacija darželyje tai procesas, kurį paprastai lydi didelės emocijos. Kartais tas procesas būna greitas ir „neskausmingas“, tačiau kartais trunka ganėtinai per ilgai, todėl tėvams sukelia daug nerimo. Kodėl tai vyksta? Kokia to priežastis ir kaip su tuo kovoti? Apie tai kalbamės su mokytoja Agneška Wengžyn, kuri su ikimokyklinio amžiaus vaikais dirba daugiau nei 20 metų.
Irena Jedzinska: Mokslo metai, nepaisant pandemijos, prasidėjo taip, kaip buvo planuota. Sunkus laikotarpis prasidėjo ir vaikams, kurie pirmą kartą nuėjo į darželį. Iš patirties žinau, kad ir tėvams. Ryte galima išgirsti vaikų verksmą ir raudą. Kaip manote, kodėl tai vyksta? Ar tai reiškia, kad vaikas dar nėra pasirengęs eiti į darželį?
Kiekvienas vaikas turi adaptacijos problemų. Šis procesas yra labai individualus. Jis gali užtrukti dieną, savaitę ar net kelis mėnesius.
Agneška Vengžyn: Pasakysiu iš savo patirties – kiekvienas vaikas turi problemų dėl adaptacijos. Šis procesas yra labai individualus, jis gali užtrukti dieną, savaitę ar net kelis mėnesius. Tačiau dažniausiai ilgalaikę adaptacijos problemą patiria vaikai, kurie niekada nebuvo palikti su močiute, seneliais ar aukle. Tai pagrįsta emocija, jungiančia mamą ir kūdikį, sukuriančia per didelį prisirišimą. Yra trys pagrindiniai dalykai, lemiantys adaptacijos procesą.
Pirma, ar vaikas buvo likęs vienas be tėvų. Jei tėvas nori išvengti tokių problemų, jis turi stengtis palikti vaiką globoti kažkam kitam: močiutei, tetai, kaimynui, auklei, kad vaikas priprastų, jog yra akimirka, kai jis būna be mamos. Nederėtų iškart palikti ilgam, užtenka valandos ar pusvalandžio.
Antra, ar jis buvo kitų vaikų draugijoje. Jei vaikas neturi kontakto su bendraamžiais, grupė jam sukuria pavojaus jausmą, nes grupė yra garsi, nes grupė nuolat juda, nuolat kažkas vyksta. Ji jam kelia siaubą.
Trečia, ar išmoko būti nepriklausomas. Jei vaikas nieko nedaro pats, bet už jį daro kiti, tai jis taip pat turės problemų, nes mes, mokytojai, negalime rūpintis tik vienu vaiku. Žinoma, mes negalime tikėtis, kad toks mažas vaikas viską padarys pats, tačiau vaikas jau turi būti šiek tiek pasirengęs. 3 metai yra laikotarpis, kai vaikas jau turėtų turėti tam tikrų įpročių.
I. J.: O gal tai yra kokie nors kiti veiksniai, turintys įtakos neigiamam vaiko darželio suvokimui?
A.V.: Man vis dar atrodo, kad visa tai kyla iš namų, kad yra keletas klaidų, daromų aiškinant vaikams. Kai kurie tėvai sako, kad „kadangi tu negali to padaryti, eisi į darželį, auklėtoja tave ten to išmokys“. Vaikas jau gauna tokį signalą, kad šiame darželyje kažkas nutiks, nes mama su manimi nesusitvarko, o auklėtoja susitvarkys. Tokia prieštaringa žinia.
Savo vaikui turėtumėte sakyti kitaip, kad ten nieko blogo nelaukia, „tu žaisi, statysi iš kaladėlių, važinėsi automobiliukais, klausysitės eilėraščių ir mes susitiksime po antrų pietų ar sriubytės“. Mes turime konkrečiai paaiškinti vaikui, kada mes jo atvyksime, nes vaikas nesupranta, kada sakome, kad būsime greitai ar po kelių valandų.
I. J.: Ką gali mums pasakyti vaiko verksmas?
A.V.: Jei vaikas verkia, tai ne visada reiškia, kad kažkas čia vyksta. Dažniausiai būna taip, kad vaikas į kambarį įeina verkdamas ir praleidžia visą dieną šiame kambaryje be jokio triukšmo, miaukimo, prisiminimo ar verkimo. Šis verksmas tęsiasi tik rūbinėje ir akimirką įėjus į salę. Tai yra išsiskyrimo klausimas – vaikas nenori skirtis su tėvais ir verkia iš apgailestavimo.
Jei ilginsime išsiskyrimo procesą, per ilgai glostysime ar apkabinsime, vaikui bus blogiau. Tai turėtų užtrukti labai trumpai.
Jei ilginsime išsiskyrimo procesą, per ilgai glostysime ar apkabinsime, vaikui bus blogiau. Tai turėtų užtrukti labai trumpai. Vaikas neturėtų matyti, kad mes nervinamės, ar esame liūdni. Blogiausia, kai nutinka tokia situacija, kai mes, mokytojos, turime per prievartą vaiką išplėšti iš tėvų. Toks signalas vaikui nėra labai akivaizdus, mes esame pralaimėjimo padėtyje ir jis visą dieną bus jau sudirgęs.
Nemanau, kad verksmai išsiskyrimo metu yra priežastis to, kad kažkas čia vyksta. Geriausia visada paklausti mokytojo, kaip buvo dieną, kiek truko ilgesio procesas. Tai būtina.
I.J.: Kiek laiko trunka šis verksmas, kai išsiskiriama?
A.V.: Daugiausia minutę. Kartais vaikai jaučiasi taip blogai, kad mama turi ateiti prie lango ir pamojuoti. Jie jau stovi prie lango, jie neverkia, o moja mamai. Kai mes kalbame apie verkimą, aš visada sakau tėvams, kad jei vaikas pirmą dieną neverkė, pirmąją savaitę neverkė, būkite pasiruošę, kad vieną savaitę jis pradės verkti, nes vaikas turi tokį poreikį. Ateis momentas, kai jis ką nors prisimins ir kils krizė. Jei jos iš pradžių nėra, ji gali kilti šiek tiek vėliau. Nors yra ir tokių vaikų, kurie visiškai neišgyvena krizės, bet geriau būti jai pasirengusiam. Kad mes, suaugę, nekeltume jokio triukšmo, o ramiai tai išgyventume, paaiškindami vaikui, kad darželis yra saugi vieta.
I.J.: Koks vaiko elgesys turėtų sukelti tėvų nerimą (negalavimas, apetito stoka, miego trūkumas, dirglumas, nuolatinis viduriavimas)? Ką šis elgesys gali pasakyti tėvams?
A.V.: Per savo karjerą dar neturėjau tokio ekstremalaus atvejo, kad kalbėčiau apie viduriavimą ar nuolatinį šlapinimąsi. Man sunku įsivaizduoti, kad nutinka tokios situacijos, apie kurias nuolat girdime.
Tėvai pakankamai gerai pažįsta savo vaiką, kad žinotų, kada kažkas vyksta. Naktį vaikas mušasi, muša žaislus, neramiai miega. Tai simptomai, kurie niekada anksčiau nebuvo pasireiškę ir tęsiasi ilgesnį laiką nuo momento, kai vaikas pradėjo lankyti darželį.
Tačiau labiausiai tėvai gali nerimauti dėl to, kas nuolat vyksta vaikui miegant. Tai turi būti kažkas, ko dar nebuvo nutikę, ir nuo to momento, kai vaikas pradėjo lankyti darželį, tai kartojasi diena po dienos. Ši situacija turi trukti ilgai.
I.J.: Ką galime padaryti pastebėję tokį neįprastą vaiko elgesį? Į ką kreiptis pagalbos?
A.V.: Būtinai nedelsdami pasikalbėkite su mokytoju. Po pokalbio tėvas priims išvadą, ar mokytojas nuo kažko ginasi, ar rimtai į tai žiūri ir bando išspręsti problemą. Jei pokalbis su mokytoju neatneš jokio rezultato, pasikalbėkite su kitu (grupėje visada yra du mokytojai). Jei nuomonės sutampa ir tėvai negavo sprendimo ar užtikrinimo, kad mokytojas bandys problemą išspręsti, visada yra direktorius. Kita vertus, jei tai yra situacijos, kai vaikas parodo, kad yra įskaudintas ir negali su tuo susitvarkyti, galite kreiptis į psichologą.
Psichologas taip pat galėjo ateiti į grupę ir pamatyti, kas ten yra. Net jei kažkas vyko darželyje ir buvo mokytojų surengta situacija, psichologas tai sužinotų.
I.J.: Kada galime aiškiai pasakyti, kad vaikas nesugeba priprasti ir ar bent šiais metais turėtume atsisakyti darželio?
A.V.: Jei jis įeina į grupę verkdamas, negali visą dieną linksmintis, ilgisi, laukia motinos, pavargsta nuo šios situacijos – manau, kad jis dar nėra pasiruošęs.
I.J.: Kiek laiko gali ar turėtų trukti toks elgesys?
A.V.: Jei tai trunka antrą ar trečią mėnesį ir dieną po dienos vaikas darželyje yra liūdnas, prislėgtas, jis nedaro nieko kito, tik sėdi ir laukia, tai akivaizdus ženklas, kad jis vis dar nesubrendęs. Taigi arba sutrumpinkite jo buvimą darželyje, arba, deja, atsisakykite.
Rūbinės signalas nėra visiškai objektyvus. Jei vaikas įžengia į kambarį ir čia save atranda, žaidžia, nesijaučia liūdnas, nesiilgi, nesėdi, jei dar nežaidžia su vaikais, bet kalbasi su mokytoja, tada jis tinka darželiui.
Tačiau neįsivaizduoju situacijos, kai vaikas po dviejų ar trijų mėnesių dar nenori vaikščioti į darželį. Rūbinės signalas nėra visiškai objektyvus. Jei vaikas įžengia į kambarį ir čia save atranda, žaidžia, nesijaučia liūdnas, nesiilgi, nesėdi, jei dar nežaidžia su vaikais, bet kalbasi su mokytoja, tada jis tinka darželiui. Galima sakyti, kad šis adaptacijos laikotarpis trunka ilgiau, kad yra išsiskyrimo problema, tačiau vėliau jos jau nebėra.
I.J.: Ar jūsų profesinėje karjeroje buvo panašių atvejų? Kaip jie buvo išspręsti?
A.V.: Man taip nebuvo atsitikę. Bet priminu, kad kartą grupėje buvo berniukas, kuriam kilo problemų išsiskiriant, ir tai truko ilgai. Problema, taip sakant, kartą išaugdavo, o kitą kartą buvo net gerai. Tai priklausė nuo to, kas jį atvesdavo į darželį: mama ar tėtis.
Mes signalizavome motinai, kad vaikas jaučia jos baimę ir kad jis ja manipuliuoja. Jis norėjo kuo ilgiau likti namuose, o kartais mama tai leisdavo. Tai buvo jos klaida, nes kiekvieną kartą vėliau jis norėjo, kad būtų tas pats. Kita vertus, kai jis ateidavo su tėčiu, nebuvo jokių problemų išsiskiriant.
Po penkerių metų mama mums dėkojo, kad įtikinome, jog tai nėra darželio problema. Vaiko perkėlimas į kitą įstaigą, naują vietą, kur jis turi prie visko priprasti nuo pat pradžių, gali jį įskaudinti.
I.J.: Žinoma, prisitaikymas gali būti ne tik metų pradžioje. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai suserga infekcijomis ir kartais būna namuose savaitę ar dvi. Po tokio laikotarpio jiems taip pat sunku persijungti prie kito ritmo. Kaip padėti vaikui prisitaikyti? Ar yra auksinių patarimų, kaip išvengti rytinio streso?
A.V.: Čia pasikartosiu – pokalbiai su vaiku apie darželį, trumpi išsiskyrimai, konkretūs susitarimai dėl to, kada mes jo atvyksime.
Po ilgos ligos pakartotinė adaptacija neturėtų ilgai trukti. Jei vaikas grįš į vietą, kur jis jau buvo ir jautėsi saugus, jis viską greitai prisimins.
Jam svarbiausia – saugumas.