Ankstesnėje mūsų straipsnio apie Pabradę dalyje mes kalbėjome apie ankstyviausią šio miestelio istoriją. Šį kartą keliausime per kelis šimtmečius – sužinosime apie Pabradės istoriją XV – XVIII a.
Nuo XV amžiaus pradžios per Pabradę ėjo svarbus kelias iš Vilniaus į Molėtus ir Daugpilį. Tačiau ilgą laiką šioje vietovėje gyveno nedaug žmonių. 1410 m. šias vietas apkeliavęs prancūzas Žiliberas de Lanua rašė, kad ten yra niūrūs, neprieinami miškai, ežerai ir pelkės, ir dvi dienas bei naktis jis negalėjo rasti sau nakvynės.
Miesto pradžia
Pabradės pradžia siejama su XV a. antroje pusėje vietovėje buvusiu (minimu) dvaru, kuris plytėjęs miškų masyve prie Vilniaus – Daugpilio trakto. Pradinė gyvenvietė susidariusi prie brastos (nuo jos ir pavadinimas) per Dubingos upės ties šio upelio ir Žeimenos santaką.
Pirmą kartą Pabradės vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodo XV amžiaus antroje pusėje. Tuomet dviejų upių sankryžoje prie pašto kelio stovėjo molinė užeiga. Keleiviams tekdavo šioje vietoje keltis per upę brasta. Pavadinimo kilmė siejama su žodžiu „brasta“ arba slavų žodžiu „po brodu“. Šios užeigos kieme ilsėjosi keliautojai, vežėjai ir prekybininkai, kurie keliavo į Kauną, Varšuvą ir kitus Europos miestus.
Remiantis lenkų literatūra, pirmasis šios užeigos ir aplinkinių žemių savininkas buvo Voicechas Nosilovskis. Po jo žemės ir užeiga atiteko sūnums Andžėjui ir Ježiui Nosilovskiams. Nosilovskių giminė priklausė lietuvių kilmės LDK didikų Sakaičių giminės atšakai. XVI a. dalis giminės ėmė vartoti Nosilovskių ir Steckovičių pavardes. Pirmieji Lietuvos didikai, kurie pradėjo vartoti Nosilovskių pavardę (pagal savo valdos pavadinimą Nosilowo – vietovė, esanti prie Molodečno, dabartinės Baltarusijos teritorijoje), buvo Jonas ir Voicechas Nosilovskiai. Andrius Nosilovskis minimas 1527 m., kada parduoda Zenovievičiui žemes.
Pabradė Radvilų rankose
1528 m. birželio 17 d. broliai Nosilovskiai parduoda Pabradę Jurgiui Radvilai, Vilniaus kaštelionui, didžiajam Lietuvos etmonui, Barboros Radvilaitės tėvui. Radvilos – garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeima ir viena turtingiausių giminių Europoje. Jie valdė 23 pilis, 426 miestus, 2 032 dvarus, 10 053 kaimus.
Nuo 1547 m. Radvilos, vieninteliai iš Lietuvos didikų giminių turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Radvilos net 166 metus užėmė vieną svarbiausių, Vilniaus vaivados postą. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Jurgis Radvila mirė 1541 m. Po jo mirties daugybė dvarų ir žemių (įskaitant Pabradę) atsidūrė jo sūnaus, Mikalojaus Radvilos Rudojo (dėl plaukų spalvos) (1512-1584), rankose. Jis buvo Barboros Radvilaitės – būsimos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos – globėjas. 1571 m. Žygimantas Augustas Pabradei suteikė privilegiją, skiriamą trečiojo laipsnio miestams, kuriuose žemės ūkis vaidino svarbų vaidmenį.
Mikalojus Radvila Rudasis 1582 m. birželio 8 d. Pabradę padovanojo Janui Šveikovskiui.
Šių žemių šeimininkai
1629 m. Pabradėje gyveno tik 70 žmonių. 1655 m. Pabradę užėmė rusai (vyko Lietuvos ir Rusijos karas). Miestelis tuo metu labai nukentėjo. 1664 m. birželio 22 d. karalius Jonas Kazimieras pasirašė aktą, suteikiantį šių žemių šeimininkui Janui Šveikovskiui, Mscislavo stalininkui, teisę per Dubingos upę pastatyti tiltą, o už naudojimąsi juo rinkti mokestį – 2 šilingus už arklį, 1 šilingą už karvę ir 1 pinigėlį už smulkius gyvulius.
Po Jano Šveikovskio mirties 1670 m. Pabradę paveldėjo jo žmona Zofija iš Jodkovskių giminės, kuri 1672 m. užrašo Pabradę antram vyrui Mykolui Tyzenhauzui, Rėzytės seniūnui. Jis 1672 m. pastatė pirmąją užeigą Vilniaus vieškelio. 1673 m. jis perdavė Pabradę savo sūnėnui, taip pat Mykolui. Po to Pabradę vienas po kito valdė Hieronimas Tyzenhauzas, po to Mykolas, Vilniaus pakamarė ir galiausiai Pranciškus, Inturkės seniūnas. 1722 m. balandžio 15 d. surašytame dvaro inventoriuje minima jau nauja, mūrinė užeiga.
1751 m. Pabradės žemes už 3100 muštų talerių nusipirko Pranciškus Abramovičius, Starodubo stalininkas. Po jo Pabradę paveldėjo Liudvikas Abramovičius, iš kurio 1756 m. šias žemes už 24 000 Lenkijos zlotų nupirko Vilniaus kaštelionas Mykolas Masalskis.
Po to Pabradę valdo Ignas Jokūbas, Masalskis, Vilniaus vyskupas, kuris 1765 m. nusipirkęs dvarą Arnionyse Pabradės dvarą pavertė Arnionių dvaro palivarku. 1789 m. Pabradė tapo Lietuvos didžiojo etmono Simono Kosakovskio, kurį 1794 metų balandžio 23 d. Vilniuje, Rotušės aikštėje, pakorė sukilėliai, nuosavybe.
Nuo 1792 m. Pabradė priklausė Kostrovickių šeimai, nes būtent tada šias žemes nusipirko Mykolas Kostrovickis, Grybėnų seniūnas. Remiantis dar 1790 metų dvaro inventoriumi, tuo metu Pabradėje buvo 23 namai ir užeiga. Dvaras ir užvažiuojamasis namas buvo dešiniajame krante, tuo metu kairiajame krante gyveno 115 žmonių. Abi miestelio dalys buvo sujungtos tiltu.
1794 m. Kosciuškos sukilimo metu apylinkėse buvo organizuota liaudies nereguliarioji kariuomenė, kuriai vadovavo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Sukilėlių veiksmais buvo siekiama vykdyti diversijas prieš rusus ir išstumti rusų kariuomenę iš šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalies. Šios kariuomenės būriai perėjo per Pabradės teritoriją pakeliui į Daugpilį. Šį žygį Oginskis mini savo atsiminimuose. 1795 m., įvykus trečiajam padalijimui, miestas tapo Rusijos imperijos dalimi.
Kaip matome, XV – XVIII amžiuose Pabradė dažnai pereidavo iš rankų į rankas. Mūsų šalies istoriniai įvykiai didesne ar mažesne dalimi paliko savo įspaudą šio miesto istorijoje.
Bus tęsinys
Parengė Leokadija Aškelovič