„Tik kruopelytė tikėjimo nemirtingumu leidžia atsisėsti prie lėktuvo šturvalo“, – kartą sakė Antoine’as de Saint-Exupéry. Ar Francišekas Žvirka turėjo tokį tikėjimą? Deja, mes nežinome atsakymo į šį klausimą. Galime būti tikri, kad jis amžinai įsirašė į pasaulio, o taip pat į krašto, iš kurio kilęs, aviacijos istoriją.
Lenkijos kariuomenės leitenantas ir pilotas, sportinės aviacijos lakūnas Francišekas Žvirka gimė 1895 m. rugsėjo 16 d. Švenčionyse. Jis baigė gimnaziją Vilniuje. Tarp kolegų jis išsiskyrė drąsa, fiziniu pasirengimu ir gebėjimu vadovauti grupei. Merginoms jis patiko dėl savo galantiškumo ir mandagumo. Franeko rengiamos pramogos ir bendrai dainuojamos patriotinės dainos buvo labai populiarios draugų tarpe. Kita Franeko aistra buvo teatras ir cirkas. Pirmojo pasaulinio karo metais jis savanoriškai įstojo į Rusijos imperijos armiją. Baigęs karininkų mokyklą Irkutske, jis tarnavo pėstininku 27-ajame Sibiro šaulių pulke ir 674-ajame pėstininkų pulke, kovodamas su vokiečiais. Tarnybą Rusijos armijoje jis baigė leitenanto laipsniu. 1917 m. jis įstojo į besikuriantį Rusijos generolo Dovbor-Musnickio korpusą. Po korpuso demobilizacijos 1918 m. liepos mėn., rugpjūtį jis įstojo į Rusijos „baltojo“ generolo Denikino savanorių armiją, kovojančią Rusijos pilietiniame kare. Tada jis baigė aviacijos stebėtojų kursus. 1921 m. rugsėjo mėn. kirto Lenkijos sieną ir pradėjo tarnybą Lenkijos aviacijoje.
Prie lėktuvo šturvalo
Lenkijoje nuo 1922 m. liepos 19 d. Franišekas Žvirka tarnavo 1-ajame aviacijos pulke Varšuvoje. 1923 m. lapkričio mėn. jis baigė lakūnų mokyklą Bydgoščiuje, o 1924 m. – aukštesniąją lakūnų mokyklą Grudziondze. Vėliau tarnavo lakūnu 1-ojo pulko 18-osios naikintuvų eskadrilėje, gavęs leitenanto laipsnį. 1925 m. jis buvo deleguotas į Bydgoščio lakūnų mokyklą dirbti instruktoriumi. Žvirka taip pat pradėjo aktyviai dalyvauti sportinėje aviacijoje, išsiskirdamas kaip puikus ir susivaldęs pilotas. Jau 1925 metais 1-ajame Pamarės aplinkiniame skrydyje jis užėmė 4 vietą iš 11 ekipažų. 1926 m. jis vienas iš pirmųjų pradėjo naktinius skrydžius Lenkijos karinėje aviacijoje, vykdydamas naktinį reidą virš Lenkijos. 1927 m. rugpjūčio 28 d. Jugoslavijoje vykusiame Pirmajame tarptautiniame Mažosios Antantės ir Lenkijos skrydžio konkurse kartu su kapitonu Vladislavu Popieliu bendroje klasifikacijoje jis užėmė antrąją vietą, o pirmąją – aplinkinio skrydžio metu iš 14 įgulų. Nuo 1928 m. tarnavo 111-ojoje naikintuvų eskadrilėje.
Su sportine aviacija Žvirka susėjo savo gyvenimą nuo 1929 m. pradžios. Jis tapo Varšuvos akademinio aeroklubo ryšių palaikymo pareigūnu, kuris turėjo būti komunikacijos jungtimi tarp karinės ir sportinės aviacijos. Jis buvo šio aeroklubo treniruočių vadovu. Tuo metu jis dirbo bandomuoju RWD orlaivių pilotu. Būtent tada jis susitiko ir susidraugavo su jaunuoju inžinieriumi Stanislovu Vigura, vienu iš RWD komandos konstruktorių. Nuo to laiko jis dažniausiai kartu su Žvirka skraidė kaip mechanikas.
Svarbūs laimėjimai
Nuo 1929 m. rugpjūčio 9 d. iki rugsėjo 6 d. jie surengė aplinkinį skrydį pirmuoju RWD-2 lengvuoju lėktuvu aplink Europą maršrutu Varšuva – Frankfurtas – Paryžius – Barselona – Marselis – Milanas – Varšuva, kurio ilgis buvo beveik 5000 km. Spalio 6 d. jie laimėjo Pirmajame Pietvakarių Lenkijos skrydžio varžybose su šiuo lėktuvu. Spalio 16 d. Žvirka kartu su Antoniu Kocjanu RWD-2 lėktuvu nustatė pirmąjį Lenkijos tarptautinį 4004 m aukščio rekordą lengvųjų orlaivių klasėje. 1930 m. gegužės – rugsėjo mėn. Žvirka buvo Karinių aviacijos mokymų Lodzėje komendantu. 1930 m. vasario mėn. buvo išrinktas Lodzės aviacijos klubo valdybos nariu.
1930 m. liepos mėn. Žvirka ir Vigura dalyvavo tarptautiniame turistinių lėktuvų „Challenge 1930“ varžybose su lėktuvu RWD-4. Tačiau jie turėjo pasitraukti dėl variklio gedimo, po priverstinio nusileidimo Ispanijoje. 1930 m. rugsėjo 7 d. jie vėl laimėjo su „RWD-2“ 2-ajame Pietvakarių Lenkijos skrydžio varžybose, rugsėjo ir spalio sandūroje laimėjo 3-ąjį nacionalinį avionečių varžybose, o 1931 m. rugsėjo ir spalio sandūroje – 4-ajame nacionaliniame turistinių orlaivių konkurse. 1931 m. rugpjūčio 7 d. Žvirka ir Stanislav Prauss bandė pasiekti skrydžio aukščio rekordą RWD-7 lėktuvu ir siekė 5996 m, tačiau FAI federacija to nepripažino dėl nestandartinių matavimo priemonių. 1931 m. gruodžio 22 d. Žvirka buvo perkeltas iš savo pareigų aeroklube į aviacijos karininkų rengimo centro Demblinėje mokomosios eskadrilės vado pareigas. 1932 m. balandžio mėn. Lenkijos aeroklubo komisija kvalifikavo Žvirką atstovauti Lenkijai turistinių orlaivių „Challenge 1932“ varžybose. Antruoju įgulos nariu buvo pasirinktas Stanislav Wigura. Tai buvo reidas aplink Europą, kurio maršrutas buvo ilgesnis nei 7500 km, nuo Berlyno per Varšuvą, Prahą, Vieną, Romą, po to per Šiaurės Italiją, Šveicariją, iki Berlyno. Varžybose, kurios vyko 1932 m. rugpjūčio 20–28 d., Žvirkos ir Viguros įgula, lėktuve RWD-6 užėmusi pirmąją vietą, laimėjo prieš favoritais laikomais vokiečių ekipažus ir kitų šalių komandas. Ši pergalė atneša didelę sėkmę Lenkijos aviacijai. Nugalėtojai buvo pasitinkami Varšuvoje kaip nacionaliniai didvyriai. Du jauni lakūnai staiga tapo garsiausiais lenkais. Prisimenant šį įvykį, rugpjūčio 28 d. Lenkijoje yra minima aviacijos diena.
Francišekas Žvirka buvo puikiai skraidė. Jis buvo neprilygstamas pilotas neturintis sau lygių Lenkijoje. Nuo 1927 m. laimėjo visas varžybas, kuriose dalyvavo. Jis kartais galėjo skraidyti keliolika valandų per dieną. Prieš kiekvieną skrydį jis atidžiai tyrinėdavo žemėlapius. Štai kodėl jis labai gerai žinojo Europą ir Lenkiją ir niekada nepasiklysdavo.
Šeima
Francišeko Žvirkos tėvas dirbo geležinkelio darbuotoju, o mama buvo kilusi iš viduriniosios bajorijos. Šeima buvo labai patriotiška ir katalika. Francišeko motina Konstancija buvo išsilavinusi, kalbėjo prancūziškai, tai vėliau, stalininio teroro metu, leido jai išgyventi darbo stovykloje mokytojaujant lagerio vadų vaikams (ji buvo išsiųsta į Kazachstano šiaurę, grįžo tik po 14 metų). Jo motina namuose netoleravo kitos kalbos, išskyrus lenkų kalbą. Kiekvienas, kalbėjęs ne lenkiškai prie stalo, vakarienės negaudavo. Tėvas mirė 1931 m. Konstancija Žvirka mirė Žlobine 1974 m. Ji gyveno 97 metus. Keturi iš dešimties Žvirkų vaikų išgyveno. Po revoliucijų ir karų du iš Francišeko vyriausių brolių apsigyveno Lenkijoje, kiti apsigyveno Žlobine. Vyresnis brolis Juzefas išvyko mokytis į Maskvą, kur išvyko ir jauniausiasis Edvardas.
1928 m. lapkričio 22 d. Bydgoščiuje Francišekas Žvirka vedė Agnešką Kirską. Su ja jis turėjo sūnų Henriką, kuris vėliau tapo inžinieriumi, aviacijos propaguotoju ir ilgamečiu civilinės aviacijos darbuotoju. Deja, sūnus neprisiminė savo tėvo.
„Motina daug nepasakojo apie tėvą. Šie trumpi sužadėtuvių metai (jie susitiko, kai motinai buvo tik 17 metų) ir vos keturi vedybiniai metai buvo kupini didžiulės meilės ir todėl tikriausiai nenorėjo apie tai galvoti. Ji sakė, kad jo tėvas buvo nepaprastai linksmas vyras, jis galėjo juokauti, linksminti visą kompaniją, gražiai dainavo, grojo įvairiais instrumentais, žongliravo. Ypač jam patiko cirkas. Kartu jis buvo nepaprastai reiklus žmogus savo ir pavaldinių atžvilgiu. Jis galėjo daug ką pakęsti. Bet jis nekentė, kai kažkas blogai darė tai, kas jam buvo patikėta. Jis nenumaldomas, kartais net beatodairiškas, kas visiškai neatitiko jo ramaus būdo, tiems, kurie apsimetinėjo norintys skraidyti ir nedėjo jokių pastangų tam. Tuo tarpu tiems, kurie turėjo piloto talentą, galėjo padaryti viską. Pavyzdžiui, jį galėjo suerzinti instruktoriaus atvykimas į darbą su nešvariais batais. Kita vertus, jis per Kalėdas galėdavo atsikelti nuo Kūčių stalo ir nueiti pas savo kareivius pasidalyti su jais paplotėliu“- štai ką viename iš interviu apie savo tėvą pasakojo garsaus aviatoriaus sūnus Henrikas Žvirka.
Tragiškas įvykis
1932 m. rugsėjo 11 d., pakeliui į aviacijos sąskrydį Prahoje, Francišekas Žvirka ir Stanislavas Vigura žuvo per avariją miške netoli Tierlicke netoli Cešyno, Čekoslovakijoje, dėl RWD-6 sparno atsiskyrimo audros metu.
Avarijos priežasčių tyrimai parodė, kad lėktuvas turėjo projektavimo defektą, atsiradusį dėl dinamiškų apkrovų, tuo metu nežinomų viso pasaulio konstruktoriams. Tragiška pilotų mirtis prisidėjo prie požiūrio į orlaivių konstravimą pasikeitimo.
Taip šį tragišką įvykį vėliau prisiminė vienas iš liudininkų: „Aš iššokiu iš vežimo ir dabar einu siaura ežia link miško. Susigraudinu. Matau priešais save dvi didžiąsias perpjautas pusiau egles. Dar keliolika žingsnių į priekį ir štai aš esu avarijos vietoje. Visur čia, kelių dešimčių metrų spinduliu, guli sidabrinės išbarstytos sudužusio lėktuvo atraižos. Tam tikroje vietoje, netoli nuo tų medžių, guli piloto kūnas. Jis susirietęs, piloto kostiumu, virš kurio sportinė striukė. Dešinioji negyvo vyro ranka dengia galvą, tarsi ji norėtų apsaugoti nuo mirtino smūgio kritimo į žemę akimirką. Žolė aplink kūną yra suglamžyta, paraudusi nuo kraujo. Tai Žvirka. Už kelių metrų nuo jo guli pusiau susilenkęs Vigura. Ilgas, charakteringas veidas, žinomas iš daugybės nuotraukų. O čia žalia žolė yra ištepta krauju. Negyvas varžybas laimėjusio RWD konstruktorius atrodo taip, tarsi jis būtų susirietęs iš šalčio miegui. Žmonės ateina. Kažkokie uniformuoti vyrai paima žuvusių pilotų kūnus, deda juos ant neštuvų ir nešasi į netoli nuo čia esančią koplyčią. Ant jos bokšto pradeda skambėti mažas varpas“.
„Dievų numylėtiniai gyvena trumpai. O Žvirka buvo ypač mylimas dievų, nes jie pirmiausia suteikė jam laimės ir didžiulės sėkmės džiaugsmą, o paskui paėmė jo gyvybę“, – 1932 m. rugsėjo 14 d. rašė „Ilustrowany Kurier Codzienny” laikraštis.
1932 m. rugsėjo 17 d. „Gazeta Lwowska“ aprašė pilotų laidotuves: „Apie 200 000 žmonių susirinko į laidotuvių procesiją iš Šv. Kryžius iki Povionzkų kapinių, kuriai vadovavo lauko vyskupas Gallas. Karstus iš bažnyčios ant pečių išnešė didvyrių kolegos. Jie buvo padėti ant lėktuvų fiuzeliažo. Abu lakūnai buvo palaidoti Senųjų Povionzkų kapinių Nusipelniusių alėjoje.
1933 m. kovo 12 d. Lenkijos Respublikos prezidentas po mirties suteikė Žvirkai kapitono laipsnį. Tierlicke, katastrofos vietoje, buvo pastatytas simbolinis F. Žvirkos ir S. Viguros kapas, taip pat paminklas, kurį finansavo Moravijos-Silezijos aeroklubas Ostravoje. 1933 m. balandžio 15 d. Lenkijos paštas pristatė pašto ženklą, kurio vertė 0,30 zlotų, pavadinimu „Challenge’o nugalėtojai – F. Žvirka ir S. Vigura“. O gimtajame Švenčionių mieste dvi granitinės atminimo lentos ant mokyklos pastato ir namo, kuriame Žvirka gimė, primena didvyrišką mūsų tautietį.
Parengė Leokadija Aškelovič
Francišekas Žvirka 1927 metais Francišekas Žvirka su žmona ir sūnumi. 1932 m. 
Lakūno kapas Povonzkų kapinėse
Lakūnų laidotuvės Lakūnų laidotuvės 
Paminklas žuvusiems lakūnams F. Žvirkos lėktuvo sparnas po avarijos. 
Simbolinis lakūno kapas žuvimo vietoje F. Žvirkos namas Švenčionyse